Vaikų žaidimų kambarį visuomet mielai renkuosi kai norisi pakeisti aplinką man ar vaikučiams, kai atsiranda poreikis, kad mažyliai išsidūktų. Žaidimų kambariai labai populiarūs šventėms, gimtadieniams, krikštynoms, nes vaikai čia yra visiškai užsiėmę, nebijo dūkti, išbando naujus žaislus bei veiklas, nereikia specialiai rūpintis šventės programa ar  mažųjų užimtumu, plius tokiose erdvėse puikiai telpa ir didelis pulkelis vaikučių, kuriuos namuose sutalpinti kartais sudėtinga. Artėja trečiasis Luko gimtadienis, todėl pradedame po truputį dairytis tinkamos vietos ir jaučiu vasarį būsime išsirinkę pačią pačiausią. 🙂 🙂 Šiandien apie vieną puikią erdvę žaidimams ir laisvalaikiui Vilniuje – “Kikilio lizdas“.

Dažnai aš jums pasidžiaugiu, kad tik dabar, augindama antrą vaikutį, atradau vieną ar kitą gėrį, bet šį kartą pasidžiaugsiu seniai surastais ir įsimylėtais merino vilnos rūbeliais.  

Žinau, kad yra daug skirtingų tipų žmonių ir jei šį tekstą skaito tie, kurie puikiai žino, kas yra merino vilna arba tie, kurie niekad neskaito teksto iki pabaigos, tai informacija specialiai Jums – šiuo metu GREEN ROSE taiko 25 % nuolaidą vaikiškiems merino vilnos rūbeliams – skubėkite rinktis, nes mačiau, kad spalvų ir dydžių jau pradeda mažėti.

Kalbą apie užkandžius aš tikriausiai visada pradedu tuo pačiu sakiniu – kai prireikia kažkur vykstant pasiimti užkandžių, neretai tenka pasukti galvą, ką įdėti! 😀 Tikrai, nes jei nepasuku galvos namuose, tai mieste gaunasi visaip… Net ir taip, kad girtis nėra kuo, kartais tenka bandelę pasičiupti ar dar kažką panašaus. Todėl tikrai labai labai reikia „pasukti“ galvą namuose… Net jei dėžutėje atsidurs riestainis ar kukurūzai, tai vis tiek nebus paskutinės minutės pasirinkimas parduotuvėje ir tikėtina, bus geresnis variantas, be cukraus, nereikalingų maisto priedų ir pan.
Pamen, būdavo, jei kelionė ilgesnė, prisidedi krūvą dėžučių, kiekvienam valgymui po kelis variantus (kiekvienam valgytojui), nes juk išvyka su piktais ir alkanais vaikais nė nepanaši į smagų savaitgalį… Ir prisipažinsiu, mane tas kalnas dėžučių šiek tiek erzindavo, bet čia yra ir geroji pusė – kur atsiranda problema, visada yra ir sprendimo variantas. Šįkart tai Bentologija priešpiečių dėžutė. Naudojame mažos rankinės ir Bento dėžučių rinkinį Camo – superinis sprendimas! Stilinga, patogu, puikiai išlaiko temperatūrą, o maistas dėžutėje nesusiliečia, neišbėga, nesusimaišo kvapai.

Sužinojusi, kad tapsiu mama nusprendžiau minimalizuoti visas naudojamas odos priežiūros ir kosmetikos priemones dėl daugelio priežasčių. Norėjosi, kad į organizmą patektų kuo mažiau nereikalingų medžiagų, tačiau begales laiko skirti naujų priemonių pasirinkimui ir analizavimui nesinorėjo, todėl kas nebuvo būtina, tiesiog atsisakiau, o kitas priemones rinkausi natūralias, ekologiškas. Dekoratyvinės kosmetikos praktiškai visai nenaudojau, nors iki to laiko makiažas buvo kasdieninė būtinybė. Pradėjusi vengti dekoratyvinės kosmetikos, pastebėjau, kad įkaliau sau į galvą keletą įsitikinimų – neturiu tam laiko, naudojant dekoratyvinę kosmetiką, ypač netinkamą, didėja tikimybė užkimšti poras, to norėjosi išvengti, nes besilaukiant ir žindant daugelis priemonių nuo spuogų nėra tinkamos, o mano oda linkusi į juos, didžioji dalis dekoratyvinės kosmetikos yra nenatūralios… Ir šie teiginiai iš dalies tikrai yra tiesa, pvz. ne taip seniai kažkur išvykstant norėjau pasidažyti, o vyro nebuvo namuose, tai, kad vaikai leistų mamai ramiai pasigražinti vieną teko pasodinti į vonią (be vandens) su žaislais, o kitam duoti valytis dantis, ramaus laiko buvo nedaug, teko greitai susisukti. Vasarą makiažo privengdavau dar ir dėl to, kad retas kuris atlaiko karštos dienos iššūkį.

Voverytės butikėlį pastebėjau seniai, dar augant Lukui mačiau I CAN šaukštelius ir galvojau, jog būtų visai smagu, kad sūnus išmoktų anksti savarankiškai valgyti, bet kažkaip taip ir liko nenupirkta… Po truputį, po truputį jis mokėsi įprastais vaikiškais stalo įrankiais, kartais, žinoma, rankelėmis ir išmoko. Jam leidau bandyti nuo labai anksti, dabar net nepamenu tiksliai, bet manau kokių 7-8 mėn. jis jau kuo puikiausiai savarankiškai bandydamas išsiterliodavo net ausis ir laukdavo kol mama pamaitins normaliai. 🙂 Leidau pačiam bandyti kadangi laukiausi mažylio, žinojau, jog jam gimus nebeturėsiu tiek rankų, kad abu pamaitinčiau, o ir pačiai reiks spėti užkrimsti. Kiekvienas Luko valgymas baigdavosi nusirengimu maitinimo kėdutėje, lipimu į kriauklę ir rimtu apsiprausimu. Taip jis bebandydamas 1.5 metų jau valgė savarankiškai kuo puikiausiai! Augindama antrą sūnų, nusprendžiau palengvinti mokymąsi.

Praėjusio mėnesio pabaigoje šventėme savo vyrukų krikštynas. Daugybė pasirinkimų, sprendimų, užsakymų… Visko tikrai nemažai reikėjo suderinti, įsigyti, apgalvoti. Dalimi pasirinkimų labai džiaugiuosi, dalį dabar tikrai keisčiau, jei ir vėl organizuočiau šią šventę (kažkada surašysiu viską, gal jums padės išvengti klaidų). Vienas geriausių sprendimų – užsakyti animatorių. Dvejojau ar to tikrai reikia, nes šventėje vaikučiai tik du, mūsų Lukas ir Tadas, galvojau gal atrodys juokingai. Svarsčiau ilgai, bet mano dvejones pakeitė kita mintis – kalbant atvirai, nemažai dalykų krikštynose vaikučiams nepatinka – pvz. ceremonija bažnyčioje, mūsiškiai beveik visą laiką praverkė, fotosesija – nors ir puiki fotografė, fotosesija pakankamai laisvu formatu ir vaikučiai praktiškai nebuvo varžomi judėti, vis tiek nuvargo, karštis žinoma prisidėjo…  O juk šventė vaikų, todėl pasitarėm, pagalvojom, kad reikia kažko specialiai jiems ir pakvietėm kiškį iš Šypsomės.lt – vaikų animatoriai !

Prieš keletą mėnesių vyrukus aprengiau marškinėliais iš „Ačiū labai“ ir taaaip prilipo! Man jie vieni mylimiausių. Atrodytų, marškinėliai kaip marškinėliai, bet tuo pačiu ir kitokie… Žodžiu, mes juos nešiojam, skalbiam ir vos tik ištraukus iš džiovyklės norisi vėl rengti mažylius. Nors intensyviai dėvime jau kuris laikas, užrašai išliko nenublukę ir nepakeitę savo pradinės išvaizdos, pati medžiaga neišsitampė, nesusiburbuliavo, nenusiskalbė. Kokybė mane tenkina, o idėja labai džiugina! Ir šiaip, man jie labai lietuviški, patrauklūs, idėja nenuvalkiota ir viskas – pavadinimas, modeliai, užrašai – paprasta, bet tai tik dar kartą patvirtina, kad mažiau yra daugiau. Labai malonu, kad apgalvotos smulkmenos – rūbo priežiūros rekomendacijos išspausdintos nugaros vidinėje pusėje, todėl jokios etiketės neerzina kūno, nereikia nei jų kentėti, nei karpyti.

Už šio prekinio ženklo slepiasi, o gal, tiksliau, stovi iškėlusi galvą, dviejų pametinukų mama Žemyna. Ji nepaprastai veikli ir mane žavi gebėjimu daryti tiek daug vienu metu! Nusprendžiau ją pakalbinti ir tuo pačiu jus supažindinti su “Ačiū labai” idėja.

Vaikystėje galvojau, kad būtų tobula turėti tris sūnus ir ketvirtą dukrytę. Tokia vizija, puikiai atsimenu, man susiformavo pirmoje klasėje, aš kartu mokiausi su vienu vaikinuku, kurio šeimoje buvo trys berniukai, buvau susižavėjusi tuo berniuku ir man atrodė, kad jų šeima puiki, kad broliai labai gerai sutaria ir jiems yra smagu vienam kitą turėti… Tada pradėjau svajoti apie tris berniukus. Iki šiol pavydžiu mamoms, kurių namuose auga trys berniukai. Vėliau sugalvojau, kad dar reiktų ir mergaitės. Na gerai, tegu bus ketvirta mergaitė – pamaniau. 😀 Studijuodama psichologiją, pirmame kurse, per asmenybių teorijas išgirdau Alfred Adler teoriją ir gimimo eiliškumo įtaką. Tada tikrai nusprendžiau turėsiu ne vieną vaikutį. Vėliau dar buvo istorija su vyru, kuris yra vienturtis ir įsivaizdavo, kad šeimoje turi augti vienas vaikas, bet aš turėjau argumentų. Ir rezultatas – kaip matote.

Pasak A. Adler gimimo eiliškumas turi didelės reikšmės žmogaus gyvenimo stiliaus susiformavimui. Šeimoje vaikučius augina tie patys tėvai, tačiau jų socialinė aplinka nėra ta pati. Atsirandant vis kitam vaikui šeimoje, keičiasi tėvų požiūris į juos ir tai vaikams sukuria vis skirtingas socialines sąlygas. Jis išskyrė tris svarbiausias vaiko pozicijas šeimoje – pirmasis vaikas, antrasis vaikas ir paskutinis vaikas – gimimo eiliškumas turi skirtingą poveikį kiekvieno vaiko gyvenimo stiliui.

Mašinos vyrams yra mašinos. Sakykit ką norit, bet jiems jos patinka. Bent jau maniškiams. O didelės, tokios į kurias gali atsisėsti abu broliai, yra tikras gėris. Seniai, dar kai Lukas buvo mažas, sugalvojom, kad nupirksim elektromobilį. Atėjus rimtai abiejų vyrukų šventei – padovanojom. Kol kas tai vienas labiausiai pasiteisinusių žaislų (jeigu galima taip ją pavadinti). Turime ją tris savaites ir važiuoja ji kasdieną ir po keletą ilgų ratų.  Vyras rinkosi ilgai ir atsakingai, daug konsultavosi, bandėme įvairius nuomojamus automobiliukus ir testavome kokios funkcijos mums reikalingos. Atitinkančių mūsų iškeltus kriterijus, pasirinktos kainos ribose buvo tik keletas. Jei apie elektromobilį galvojate ir jūs, tai atkreipkite dėmesį į šį variantą, mūsų galva, tai vienas geriausių kainos-kokybės santykių ir jį radome ToyCars.

Lavinanti lėkštė man patiko iš pirmo žvilgsnio, ji pasirodė smagi ir pamaniau, kad gali padėti dvimečiui sūnui pamėgti įvairesnį maistą. Pirkdama net nepagalvojau, kad visų pirma tos lėkštės pagalba reiks lavintis man, nes niekad nebuvau iš tų moterų, kurios iš paprastų dalykų lėkštėje geba sukurti  toookį grožį ir estetinį vaizdą, kad miela malonu žiūrėti. Man labiau pavykdavo koncentruotis į skonį. Tačiau kai lėkštė pateko į mūsų namus, aš stengiausi ir tikrai, gal atrodys keistai, bent pradžioje aš tikrai turėdavau pasukti galvą kaip ką sudėlioti veiduko lėkštėje, vėliau viskas ėjosi lengviau, kuo dažniau tą dariau, tuo lengviau pavykdavo pateiktį įvairų, spalvingą, skanų bei maistingą maistą ar užkandžius, bet aš dar mokausi… Pastebėjau, kad mano bei vyro lėkštėje taip pat atsirado daugiau spalvų, įvairovės, dažniau pasistengiu gražiau pateikti. Ir tai asmeninis mano pasiekimas. Vadinasi, be tikėtosios naudos gavau ir pridėtinę vertę.

O jei kalbėtume apie vaikus, aš visada vertinu dalykus, kurie paprastoje kasdienybėje suteikia daugiau naudos nei įprastai. Šioje lėkštėje ne tik smagiai pateikiamas maistas, kuris, sakyčiau, labai priimtinas vaikiškai akiai, bet natūraliai norisi įvairovės, nes reikia padaryti šukuoseną, barzdą, nosytę, akytes ir pan. O valgant vaikas atpažįsta veiduko dalis, skaičiuoja kiek uogyčių sudaro auskariukus, kokios spalvos akys ir valgymas tampa savotišku žaidimu. Vaikai yra įpratę, kad jiems visa veikla tarsi žaidimas, čia tik mums atrodo, kad valgymas rimtas reikalas ir reikia suvalgyti visą košę, mėsytę bei garnyrą.