Turiningas laikas su vaikais (kontaktinis zoologijos sodas – Zoopark)

Mes su vyru jau seniai vis žadame, kad kai jau turėsime vaikučių, tai keliausim po Lietuvą, pamatysim ko dar nematėm, aplankysim vietas, kuriose buvom tik mokyklos laikais per ekskursijas… Ir tikrai, vaikai yra gėris, dėl kurių nesunku atidėti darbus ir vykti pramogauti, nors paprastai dėl savo užgaidų nenustumtum reikalų į šalį. Vyresnėlio amžius labai jau tinkamas kelionėms, įspūdžiams, smagu vaikui parodyti dalykus, apie kuriuos skaitėme knygutėse, labai įdomu matyti kaip jis reaguoja pvz. į pirmą kartą matomus gyvūnus… Todėl vieną pavasario rytą išsiruošėme į Kauną, nusprendėme aplankyti Zoopark– pirmąjį Lietuvoje kontaktinį zoologijos sodą.
Oi, kaip mes džiaugiamės šiuo sprendimu! Patiko ne tik vaikams, įspūdi paliko ir mums su vyru. Šis zoologijos sodas išskirtinis tuo, kad kiekvieną gyvūnėlį galima paglostyti užėjus į jo gardelį, pamaitinti (maisteliu, kurį duoda darbuotojai), bendrauti, stebėti, kompetentingas personalas ne tik puikiai prižiūri gyvūnus, bet ir papasakojau gausybę įdomios informacijos apie kiekvieną iš jų, palydi nuo vieno prie kito, papasakoja kaip elgtis ir ko tikėtis įėjus. Ir tas, kad visus juos glostai, įeini į jų „namus“, pamaitini, jie lipa ant tavęs ir kartais yra labai nejaukiai arti, bet greitai pripranti ir tuo labai džiaugiesi. Mus iš vieno narvelio į kitą lydėjo labai maloni mergina (svetainėje patikrinau, jos vardas Paulina). Su vyru net apkalbėjom, kad ji ne tik maloni, čia žodis gerokai per silpnas, vyras sako, kad gal net nėra sutikęs žmogaus, kuris savo darbe būtų toks entuziastingas, tinkantis, įsijautęs, puikiai mokantis perteikti informaciją apie gyvūnus, eini su ja iš narvelio į narvelį ir galvoji – pasisekė mums, kad ji mus vedžioja, nes ji tokių fynų pademonstruoja – išleidžia avį, parodo kaip ją dresiruoja (tas jau yra wow!), o paskui sako – viskas gerai, tegu ji vaikšto, einam toliau ir dar daug. 🙂  Nežinau, gal ten visa komanda labai puiki ir mylinti savo darbą, bet Paulina mus sužavėjo <3 Patiko, kad niekas neragina, pas kiekvieną gyvūną būni kiek nori, džiaugiesi, žaviesi, klausinėji, glostai, maitini, nėra spaudimo greičiau judėti toliau, tas labai smagu. Dar man patiko, kad pamačiau realybėje nematytų gyvūnų – pvz. surikatas, kurios yra vienintelės Lietuvoje ir gyvena būtent čia, patagoninę marą, turkaną… O vaikams beveik viskas buvo matoma pirmą kartą! Ir tiesą pasakius, kai kurių iš pradžių išsigando (tų, kurios buvo entuziastingiau nusiteikusios už vaikus, pvz. papūgos), bet vėliau priprato, glostė ir maitino. Lukas pirmą kartą pamatė kaip atrodo vėžliai (kokio jie didumo), paglostė juos, įvertino kiauto kietumą. Ilgai džiaugėsi ant kelių pasidėjęs jūsų kiaulytę (ir mes supratom, kad greičiausiai suklydom pirkdami žiurkėną, o ne jūsų kiaulytę, nes mūsų žiurkėnas nedraugiškas bėglys), ažiūrėjo daugybę triušiukų, nors juos yra matęs kaime, bet į jų gardelį užsukti norėjo net keletą kartų, matyt, vis tiek paliko įspūdį, sudomino (smagu, kad gali gyvūnus patogiai iš visų pusių apžiūrėti 😀 ). Mini avys irgi buvo įdomios, iš pradžių šiek tiek gąsdino (Luką), bet ir labai domino. Mes įsimylėjom surikatas (atrodo ir joms patikome), pasisvečiavimas jų namučiuose – kažkas tokio! Jos draugiškos, smalsios, užlipa ant pečių, galvos, lenda į rankinę, jas labai domino Tadukas, esantis nešynėje, pas jas praleidom labai daug laiko, ilgai galėjome žavėtis. 🙂 Užėjus pas papūgas kilo daug emocijų visai šeimai! Prieš einant mus įspėjo, kad jos skris pas mus, nes turime maisto, bet mes vis tiek nesitikėjom tokio dėmesio! 😀 Tik pravėrus duris jos puolė mums ant galvų, rankų, vaikai pradėjo verkti… Bet nieko tokio, greit nurimo. Smagu, kad mumis jos domėjosi taip aktyviai (bent jau kol turėjom maisto 😀 ).
Galima pasakoti ir pasakoti… Net nežinau kiek tiksliai mes ten praleidome laiko, bet tikriausiai kelias valandas, nors tik atėjus neatrodė, kad ilgai užtruksime, atrodė apeisime, pasižiūrėsime, gal ką paglostysime ir lėksim namo. Tikrai ne, susidomi, įsitrauki, net laiko nuovoką šiek tiek prarandi… Tik pajudėjus prie durų supratom, kad vaikai jau labai nori valgyti, o pietų miegelio laikas net praėjo.

Žodžiu, kai sugalvoju aprašyti tokią vietą, visad gailiuosi, kad nemoku tinkamai išgirti, nes pagyras būtų galima sakyti ir sakyti. Tikrai labai labai nuoširdžiai rekomenduoju apsilankyti, laiką praleisite turiningai, o įspūdis ir geros emocijos garantuotos ne tik vaikams!

P.S. Viena ausim girdėjau, kad yra planų tokį zoologijos sodą atidaryti ir Vilniuje. 🙂 Oi laukiam, laukiam…!