Vaiko su telefonu rankoje vaizdelis man niekada nebuvo nei mielas, nei pageidautinas. Visad tikėjausi, kad nu jau mano vaiko tai “telefonas neaugins”, tikėjausi, kad kažkaip pavyks pirmiau išmokinti kalbėti nei telefoną į rankas įkišti. Deja deja. Ir nors Lukas nemirksta internete ištisus pusdienius ar valandas, bet… Mėtykite į mane akmenis – mano vaikas dabar yra vienas iš tų veikėjų, kurie įsikandę soskę ir įsikibę telefoną.

Pamenu, purtydavo mintis įsivaizduojant, kokia žala daroma vaikui, besinaudojant išmaniuoju (sveikatai, raidai, psichologijai…) ir visad priešindavausi tam (matyt, senas sukirpimas kaltas 😀 😀 😀 ). Tačiau aš negaliu būti nesąžininga prieš save ir prieš vaiką, juk jis mato, kad nuo manęs telefonas taip pat negali nutolti dideliu spinduliu, kad eidama iš virtuvės į antrą aukštą būtinai turiu susirasti ir pasiimti telefoną. Ir ne, tikrai jį naudoju ne tik susisiekimui. Plius kur beeitum vis išlenda tie vaizdeliai su vaikais (ir ne tik jais), laikančiais rankose telefonus (kavinės, poliklinika ir pan.), jis juk ne iš urvo, viską mato, viską supranta, visko nori… Pradedu galvoti, kad, matyt, kažkiek technologijų reikia…