Lavinanti lėkštė man patiko iš pirmo žvilgsnio, ji pasirodė smagi ir pamaniau, kad gali padėti dvimečiui sūnui pamėgti įvairesnį maistą. Pirkdama net nepagalvojau, kad visų pirma tos lėkštės pagalba reiks lavintis man, nes niekad nebuvau iš tų moterų, kurios iš paprastų dalykų lėkštėje geba sukurti  toookį grožį ir estetinį vaizdą, kad miela malonu žiūrėti. Man labiau pavykdavo koncentruotis į skonį. Tačiau kai lėkštė pateko į mūsų namus, aš stengiausi ir tikrai, gal atrodys keistai, bent pradžioje aš tikrai turėdavau pasukti galvą kaip ką sudėlioti veiduko lėkštėje, vėliau viskas ėjosi lengviau, kuo dažniau tą dariau, tuo lengviau pavykdavo pateiktį įvairų, spalvingą, skanų bei maistingą maistą ar užkandžius, bet aš dar mokausi… Pastebėjau, kad mano bei vyro lėkštėje taip pat atsirado daugiau spalvų, įvairovės, dažniau pasistengiu gražiau pateikti. Ir tai asmeninis mano pasiekimas. Vadinasi, be tikėtosios naudos gavau ir pridėtinę vertę.

O jei kalbėtume apie vaikus, aš visada vertinu dalykus, kurie paprastoje kasdienybėje suteikia daugiau naudos nei įprastai. Šioje lėkštėje ne tik smagiai pateikiamas maistas, kuris, sakyčiau, labai priimtinas vaikiškai akiai, bet natūraliai norisi įvairovės, nes reikia padaryti šukuoseną, barzdą, nosytę, akytes ir pan. O valgant vaikas atpažįsta veiduko dalis, skaičiuoja kiek uogyčių sudaro auskariukus, kokios spalvos akys ir valgymas tampa savotišku žaidimu. Vaikai yra įpratę, kad jiems visa veikla tarsi žaidimas, čia tik mums atrodo, kad valgymas rimtas reikalas ir reikia suvalgyti visą košę, mėsytę bei garnyrą.