Prieš kelias dienas pamačiau, kad netrukus jie švęs gimtadienį ir staiga prisiminiau, kai visai neseniai juos atradusi džiaugiausi, tuo pat metu dingtelėjo kita mintis – o gal jūs dar išvis neatradote? Būtinai turiu jums papasakoti!

“The Goodvibes Kitchen” sūreliai. Jie nerealūs. Jie suteikė spalvų mano pogimdyviniam laikotarpiui. Aš visą laiką buvau užkietėjus pieno ir jo produktų mėgėja (ir jei jau ruošiatės sakyti, kad „oi oi labai negerai…“ tai pala, čia aš ne apie pieną), be jų nė vienos dienos – pienas, varškė, jogurtai, sūriai ir sūreliai…

Jei šiandien pat iš savo žodyno išmestume visų raudų karalių žodį „sunku“ su visais giminiškais ir sinonimiškais žodžiais, iškart gyvenimas ir motinystė taptų lengvesnė. Tiesa? 🙂 Juk kitaip net ir negali būti. Ei, moterys, jei virti košes, keisti sauskelnes, ir būti namuose su zirziančiais vaikais yra sunku, tai jūs tik nesakykite to garsiai, nes galite tikrai užrūstint kažką, kas skirsto likimo „dovanėles“. Oi, pulsit įtikinėti ir sakyti, kad visokių vaikų yra, visokių aplinkybių… Na gerai, sakykime, aš sutiksiu. Taip, sėdėti namuose, virti košes ir plauti užpakalius yra sunku. Na ir kas dabar? Viskas? Nebegimdom vaikų? Ar gimdom ir toliau verkiam?…  Moterys, nuo kada mes renkamės lengviausius kelius? Aš beveik niekada…

Taip, gyvenime yra sunkių dalykų, yra net nepakeliamų, bet tai tikrai ne vaikų auginimas! Tikrai. Niekas, kas susiję su vaikų auginimu, netrunka tiek, kad galėtų būti nepakeliama…

Vaiko su telefonu rankoje vaizdelis man niekada nebuvo nei mielas, nei pageidautinas. Visad tikėjausi, kad nu jau mano vaiko tai “telefonas neaugins”, tikėjausi, kad kažkaip pavyks pirmiau išmokinti kalbėti nei telefoną į rankas įkišti. Deja deja. Ir nors Lukas nemirksta internete ištisus pusdienius ar valandas, bet… Mėtykite į mane akmenis – mano vaikas dabar yra vienas iš tų veikėjų, kurie įsikandę soskę ir įsikibę telefoną.

Pamenu, purtydavo mintis įsivaizduojant, kokia žala daroma vaikui, besinaudojant išmaniuoju (sveikatai, raidai, psichologijai…) ir visad priešindavausi tam (matyt, senas sukirpimas kaltas 😀 😀 😀 ). Tačiau aš negaliu būti nesąžininga prieš save ir prieš vaiką, juk jis mato, kad nuo manęs telefonas taip pat negali nutolti dideliu spinduliu, kad eidama iš virtuvės į antrą aukštą būtinai turiu susirasti ir pasiimti telefoną. Ir ne, tikrai jį naudoju ne tik susisiekimui. Plius kur beeitum vis išlenda tie vaizdeliai su vaikais (ir ne tik jais), laikančiais rankose telefonus (kavinės, poliklinika ir pan.), jis juk ne iš urvo, viską mato, viską supranta, visko nori… Pradedu galvoti, kad, matyt, kažkiek technologijų reikia…

Kai namie trys vyrai ir visiems reikia dėmesio, pasitaiko, kad neatrandi laiko pasidaryti nepriekaištingo manikiūro, kartais kurį laiką nė nepastebi, kad jau plaukų šaknys išduoda savo prigimtinę spalvą, pasitaiko ir rimtesnių neapsižiūrėjimų, bet nepaisant to, reikia kažkaip išlikti žaviai. 😀 Mano galva, gražus ir žavus žmogus, kai jo veide atranda vietą šypsena. Tik tą šypseną išspausti ne visad pavyksta, o dėl tokios, kuri priverčia šypsotis kitus, reikia pasistengti.

Nelabai man patinka kalbėti šia tema, bet ji svarbi, tikrai svarbi visoms mamoms, nebūtinai pametinukų, bet pastebėjau, kad auginant pametinukus, šioje temoje atsiranda savų niuansų. Todėl nusprendžiau pasidalinti savo patirtimi. Dar prieš kokį mėnesį man ši tema buvo gana opi ir savotiškai skausminga, nes pamačiau ir labai aiškiai suvokiau, kaip mes su sauskelnių, soskės ir kalbėjimo reikalais grįžtame atgal, bet apie viską iš eilės.

Aš tikrai trenkta. 😀 Skaniai prisijuokiau. 🙂 Vakar radau savo rašytą „instrukciją“ tėčiui apie vaiko priežiūrą. 😀 Pirmą kartą pirmagimį Luką palikau dienai su tėčiu, kai jam buvo apie pusė metų. Nervinausi žiauriai! Visą naktį prieš tai nemiegojau, nuo nervų rakino nugarą, kad ramiau jausčiausi nusprendžiau parašyti instrukciją – trijų A4 formato lapų!!!

Pradėjusi studijuoti psichologiją, jau spirgėjau kaip noriu vaikų, vis įsivaizdavau, kad ugdysiu unikalias savitas asmenybes, kurios turės galimybę išreikšti save, planavau kaip leisiu atsiskleisti, neužgniaušiu, neslopinsiu, skirsiu dėmesio, kiek tik prireiks (gimus pirmagimiui supratau, kad aš net nesuvokiau kiek dėmesio turi skirti mama, nes nuolat budi kovinėje parengtyje)…
Šiandien auginu pametinukus (24 mėn. bei 6 mėn.) ir realybė yra kitokia, vis girdžiu save sakant, neišlaistyk, nedaryk, negalima, čia šito neimk ir pan. Tikrai ne vien iš draudimų ir ribojimų susideda mūsų vaikų auklėjimas, tačiau man jie ypač rėžia ausį ir labai pavargstu, kai patenkame į aplinką, kurioje reikia gan dažnai stabdyti vaiką, mat ten daug ko negalima. Dažnai norisi patekti į aplinką, kur galima vaikams leisti daugiau.

Luko 2 m gimtadienio proga, nusprendėme papramogauti su visa šeima. Tiesą pasakius, neilgai svarstėme kur vykti, nes buvom girdėję apie naujovę – vienintelį Baltijos šalyse (jau kabina) – miestą smalsiems vaikams (užkabino visiškai, nes aš nors jau ir ne vaikas, bet smalsi iki negalėjimo) – CurioCity. Buvo neramu tik dėl dviejų dalykų: ar tikrai mano dviejų metų smalsus vaikas turės ką veikti ir ar jis jau supras kokios ten erdvės, ką galima jose nuveikti; kaip mums praeis visa diena svetimam mieste (vykom iš Vilniaus į Kauną specialiai papramogauti), kur gal nebus patogios vietos susitvarkyti puoduko ir sauskelnių reikalų, gal nebus vietos normaliai ramiai pavalgyti (kalbu apie pusmetinuką). Visgi nusprendėme pabandyti.

Nuvykome pirmadienį po pietų, tai iš pradžių ten buvo visai nedaug vaikučių ir tai leido įsitraukti ir išbandyti, ką tik norėjom, o įdomu viskas! Sūnus bėgo nuo vieno veiklos centro prie kito, viską spaudė, lietė, čiupinėjo, tyrinėjo, stebėjosi ir labai džiaugėsi. Apžiūrėjęs ir išanalizavęs bėgdavo toliau, po kurio laiko grįždavo ten kur jau buvo ir paskui vėl ratu. Atsipūčiau, pirmas nerimas išsisklaidė, vaikui smagu ir įdomu. Galima atsipalaiduoti. Ir tikrai ten nerealu! Pati susidomėjus ir įsitraukus viską čiupinėjau, vienodai kaip ir mano vaikas, žavėjausi ir aikčiojau, stebėjausi iki smulkmenų apgalvotais dalykais ir vis galvojau kaip paviršutiniškai mes čia žiūrime, kiek daug dalykų ir informacijos čia sudėta, mąsčiau, kad kiekvieną kartą čia užsukęs, ūgtelėjęs, Lukas jau vis daugiau supras ir pažins.

Pirmasis nėštumas, tai buvo laikas, skirtas galvoti, planuoti ir rūpintis savimi, daugiau nieko veikti net ir neturėjau galimybės.  Buvau tikrai atsakinga nėštukė ir rinkausi tai ką reikia rinktis – sveiką, įvairų, daug baltimų turintį maistą; medvilninius viską prilaikančius rūbus; skaičiau knygas apie vaikų priežiūrą bei auklėjimą; naudojau ekologišką kosmetiką. Renkantis pastarąją, prisiminiau jau žinomus, bandytus vardus, pvz. „Žalia pieva“, taip pat išbandžiau iki tol man nežinomus prekės ženklus tokius kaip „Vivi“, „Žiedė“ – bandymų ir eksperimentų buvo daug. Tikrai ne visi produktai tiko ir patiko.

Su batais man kažkaip nesiseka, visada noriu kitokių nei reikia. Pamenu kažkada dėl darbo specifikos reikėdavo nešioti klasikinio stiliaus aukštakulnius. Užmušk tu mane, kaip aš tada norėdavau kedų, nors iki tol sportinio stiliaus pakankamai užtekdavo tiek, kiek eidavau sportuoti.  Nuo tada kai pradėjau lauktis pirmagimio iki šiol mano pagrindine avalyne tapo žemapadžiai patogūs batai ir bateliai. Nepatikėsit. Dabar labiausiai noriu aukštakulnių. 🙂 Žudikų. Pageidautina – raudonų. Noriu žiauriai. Tik dar nedrįstu, nes tik pagalvojus apie žudikus, prieš akis iškart iškyla vaizdas kaip nuo terasos laiptų su tais žudikais čiuožiu ant nosies ir iš paskos tempiuosi savo vyručius.