Vakar dviprasmiškas jausmas apėmė – ir keista, ir smagu, ir juokinga. Šeimos didieji vyrai (tėtė ir Lukas) vakar vakarą leido žaisdami su kinetiniu smėliu. Abu buvo labai įsitraukę ir susikaupę, statė pilis ir ginybines sienas, Lukui labai patiko, jis kantriai ir tvarkingai pirštuku spaudė smelį į formeles ir vis labai džiaugdavosi kai iš formelės tėtė padėdavo išimti naują bokštelį. Nieko įmantraus, bet vyrus tikrai užkabino. Bežaidžiant atėjo laikas tėčiui išvykti į darbą, Lukas labai susinervino, kad žaidimai baigėsi ir vis rodė, kad nori pasikapstyti smėlio dėžeje.

Savo dienas galėčiau suskirstyti į smagias arba sunkias ir ilgas arba trumpas. Labiausiai nemėgstu ilgų dienų, jos dažniausiai prasideda anksti, būna lietingos, nuobodžios, lydimos slogios nuotaikos, jau dienai įpusėjus atrodo, kad viskas padaryta (pavalgyta, pamiegota, pažaista, knygutės pavartytos…) ir nebėra daugiau ką veikti. Šiomis dienomis labai jaučiasi, kad sukuosi vietoje, kad kiekvieną dieną tas pats per tą patį – nuobodi rutina. Tokiomis dienomis jau laukiu, kad greičiau ateitų kitas rytas. Likusios dienos būna trumpos, tai kad ir kas ten bevyktų, greitai baigiasi.

Gimus Tadukui iš pradžių dažnai sau užduodavau klausimą – ką aš veikdavau per dienas kai Lukas buvo mažas? Kodėl aš neturėjau laiko? 🙂 Kažką veikiau, visos veikiam. Tiesą pasakius auginti pametinukus tikrai nėra dvigubai sunkiau ir apskritai nedaug sunkiau negu vieną, bent jau man 🙂 Nuo pat pradžių buvo tik du sunkūs dalykai, dėl kurių tikrai teko pasukti galvą. Pirmoji sunki užduotis – išmokti suderinti abiejų vaikų ritmus. Atskirai su kiekvienu nebūtų sudėtinga, bet kai abu vyrukai maži, atsiranda daug derinimo – dienos bei nakties miegučiai, valgymai ir kiti kasdieniniai būtinieji poreikiai (vėliau būtinai papasakosiu kaip pavyksta (arba ne 🙂 ) derinti) . Antrasis sunkumas vis dar išlikęs – kam teikti prioritetą, jei abu vienu metu nori valgyti, jei abu vienu metu prisidarė į kelnes, jei vienas nori valgyti, o kitas ant puoduko atsisėsti, jei kitas žaisti arba tiesiog dėmesio, kitas valgyti. Rimtos dilemos ir niekas čia nenusiteikęs laukti 🙂 Kartais džiaugiuosi, kad turiu dvi rankas ir tik du vaikus 🙂 Esu skaičiusi mintį, kad pasikeičia požiūris gimus trečiam vaikui, nes tuomet supranti, jog nebegali duoti kiekvienam po ranką, tuomet atsipalaiduoji.

Sveiki, esu Kristina, kartais būnu maža mergaitė pilna svajonių, kartais rimta vyrukų mama, bet dažniausiai mama svajojanti, kad jos vaikai augtų laimingoje šeimoje, turėtų kokybišką vaikystę, kad galėtų augti tokie, kokie yra, kad visiems būtų smagu ir linksma… Nuo vaikystės visad sakiau, kad turėsiu tris berniukus ir ketvirtą mergaitę. Daugelis mane pažįstančių žmonių, pasakytų, jog visada būna taip kaip aš suplanuoju 🙂 Vadinasi, pusė tikslo įgyvendinta. 🙂 🙂 🙂 Tiesa pasakius, auginti vaikus nėra taip paprasta, kaip kad galėjo man atrodyti prieš 20 metų, bet geras nusiteikimas, didelis noras ir neužmušamas optimizmas tikrai pagelbėja.

Sveiki prisijungę prie Auginu Pametinukus tinklaraščio. Šiuo metu informacija yra ruošiama, tad maloniai kviečiame užsukti artimiausiu metu.