Vaikystėje galvojau, kad būtų tobula turėti tris sūnus ir ketvirtą dukrytę. Tokia vizija, puikiai atsimenu, man susiformavo pirmoje klasėje, aš kartu mokiausi su vienu vaikinuku, kurio šeimoje buvo trys berniukai, buvau susižavėjusi tuo berniuku ir man atrodė, kad jų šeima puiki, kad broliai labai gerai sutaria ir jiems yra smagu vienam kitą turėti… Tada pradėjau svajoti apie tris berniukus. Iki šiol pavydžiu mamoms, kurių namuose auga trys berniukai. Vėliau sugalvojau, kad dar reiktų ir mergaitės. Na gerai, tegu bus ketvirta mergaitė – pamaniau. 😀 Studijuodama psichologiją, pirmame kurse, per asmenybių teorijas išgirdau Alfred Adler teoriją ir gimimo eiliškumo įtaką. Tada tikrai nusprendžiau turėsiu ne vieną vaikutį. Vėliau dar buvo istorija su vyru, kuris yra vienturtis ir įsivaizdavo, kad šeimoje turi augti vienas vaikas, bet aš turėjau argumentų. Ir rezultatas – kaip matote.

Pasak A. Adler gimimo eiliškumas turi didelės reikšmės žmogaus gyvenimo stiliaus susiformavimui. Šeimoje vaikučius augina tie patys tėvai, tačiau jų socialinė aplinka nėra ta pati. Atsirandant vis kitam vaikui šeimoje, keičiasi tėvų požiūris į juos ir tai vaikams sukuria vis skirtingas socialines sąlygas. Jis išskyrė tris svarbiausias vaiko pozicijas šeimoje – pirmasis vaikas, antrasis vaikas ir paskutinis vaikas – gimimo eiliškumas turi skirtingą poveikį kiekvieno vaiko gyvenimo stiliui.

Pirmasis vaikas. Dažniausiai atsiradus pirmagimiui tėvai yra labai laimingi, skiria visą savo dėmesį bei laiką. Nedalomas ir visiškas tėvų dėmesys suteikia vaikui privilegijas, vaikas yra laimingas ir saugus. Atsiradus antram vaikui šeimoje, pirmasis patiria šoką. Vaikas netenka absoliutaus nedalomo dėmesio, jis nebėra visos šeimos dėmesio centras, taigi jis „nukarūnuojamas“. Tuomet vyresnėliui dažnai tenka palaukti, netriukšmauti, nusileisti, dalintis. Dabar pirmagimis dažnai turi laukti, kol bus pamaitintas naujagimis ar nedūkti, kol anas miega. Nukarūnuoti pirmagimiai bando atgauti savo ankstesnę poziciją, kovoja ir jų elgesys kartais gali tapti problemišku – daiktų bei taisyklių laužymas, užsispyrimas, atsisakymas valgyti ar miegoti, ir pan. Už tokį elgesį baudžiamas vaikas gali pradėti nekęsti naujo vaiko, nes jis yra visų problemų priežastis. Teorijoje teigiama, kad vaiko reakcija priklausys nuo to kaip jis buvo auklėjamas (labiau lepinti vaikai, prisitaikys sunkiau), taip pat nuo amžiaus, pažymima, kad dvimetis reaguos stipriau nei aštuonerių metų vaikas. Šioje vietoje aš nesutikčiau, nes mūsų šeimoje stiprių ir skausmingų reakcijų nepasiteikė. Manau, kad jei tėvai stengsis minimaliai stresuoti vyresnėlį, jei į situacijas reaguos ramiai ir kantriai, vaikui bus daug lengviau išgyventi besikeičiančias aplinkybes.

Antrasis vaikas. Antrasis vaikas niekada nepatiria tokio besąlygiško dėmesio, kurį patyrė pirmasis, nes jis jau dalinasi tėvų meile su pirmuoju. Todėl net pasirodžius trečiajam, antrasis vaikas nepatiria tokio aštraus praradimo jausmo. Be to keičiasi ir tėvų elgesys – antrasis vaikas jau nebėra tokia nauja patirtis, tėvai auklėdami jį gali labiau atsipalaiduoti ir todėl daug ramiau žiūrėti į antrąjį vaiką. Kita vertus antrasis vaikas visą laiką auga pirmojo šešėlyje ir jaučia poreikį rungtyniauti su broliu ar seserimi. Šios varžybos skatina antrojo vaiko vystymąsi ir dažnai jis vystosi daug greičiau, nes jis turi pralenkti pirmąjį. Antrasis vaikas yra linkęs varžytis ir ambicingas. Tačiau jo vystymasis gali ir nukentėti. Jei pirmasis vaikas jį lenkia visa kuo, tai antrasis vaikas gali įgyti jausmą, kad jis niekada nepralenks vyresniojo ir tada gali nustoti augti.

Jauniausias vaikas. Jauniausias vaikas niekada nesusiduria su „nukarūnavimu“ ir dažnai tampa mylimu visos šeimos pagranduku, ypatingai jei vyresnieji vaikai yra vyresni daugiau nei keliais metais. Jį taip pat spaudžia poreikis pralenkti vyresniuosius brolius ir seseris, todėl jis gali vystytis ypač greitai. Užaugę jaunėliai gali daug pasiekti bet kokiame darbe. Tačiau gali įvykti visiškai priešingai, jei mažylis yra be galo lepinamas. Kai jis išauga, dažnai gali pasirodyti bejėgiu ir priklausomu, koks buvo vaikystėje, nes jis neišmoko siekti ir kovoti.

Vienintelis vaikas. Tai pirmasis vaikas, kuris niekada nepatiria nukarūnavimo, bent jau vaikystėje. Jis visą laiką yra šeimos dėmesio centre. Praleisdamas daugiau laiko su suaugusiais toks vaikas dažnai subręsta gana anksti. Tačiau jis patiria šoką, kai supranta, kad išoriniame pasaulyje, pvz. mokykloje, jis nėra dėmesio centras. Toks vaikas nėra pasiruošęs nei dalintis, nei kovoti dėl dėmesio. Jei jo sugebėjimai nesukelia pripažinimo ir dėmesio, jis patiria aštrų nusivylimą.

Nagrinėdamas gimimo eiliškumą Adleris neteikia tvirtų vystymosi taisyklių, tai tik tikimybė, nes vaikas automatiškai neįgyja vienų ar kitų charakterio bruožų tik dėl gimimo eiliškumo. Man ši teorija labai patinka, analizuodama savo šeimą bei žmones iš aplinkos dažnai atrandu atitikimų tarp šios teorijos ir jų gyvenimo stiliaus, turimų charakterio savybių. Žinodama šią teoriją niekada nenorėjau, kad mano šeimoje būtų vienas vaikas, nes mano galva, vaikas, neturintis brolio ar sesės, netenka dalies gyvenimiškų pamokų, kurios augant didesnėje šeimoje įsisavinamos natūraliai. Tačiau gyvenime būna visaip ir čia tik tikimybė bei teorija, labai smagu, kad mes visi esame skirtingi, galime vieni iš kitų išmokti įvairių dalykų ir ne tik vaikystėje, ir ne tik šeimoje.

Share: